Apie mus VALSTIEČIŲ LAIKRAŠTYJE Menininkė darbą muziejuje paįvairina veikla vaistažolių ūkyje
J.Rutkauskienės ūkio nuotr.
Jūratės Rutkauskienės ekologinis vaistažolių ūkis, įsikūręs Karpiejų kaime (Gražiškių sen. Vilkaviškio r.), pradeda šešioliktąjį sezoną. Šiemet vaistažolių augintoja stebi gana sudėtingą situaciją – kovo viduryje dar nežinojo nei kiek užsakymų sulauks iš užsakovų, nei ko jie užsakys. Todėl planuoti, kiek ir ko augins, jos ūkiui buvo sudėtinga. Didelė dalis vaistažolių auginamos kaip daugiamečiai augalai – jos peržiemoja ir vėl duoda derlių, o kitos sėjamos naujai.
Nukarpo, sėja ir surenka
Kovo viduryje, kai gamta prabunda, prasideda pirmieji pavasario darbai J.Rutkauskienės ūkio šiltnamyje. Ji pradeda terpti sėklas į dėžutes, kurias laiko šiltnamyje. Šiemet sėją pradėjo įprastu laiku, jos neatidėliojo.
Kiti pirmieji pavasario darbai prasidėjo vaistažolių laukuose. Anot ūkininkės, jie daug priklauso nuo oro, kai kada ilgai laukti negali. Anksti pavasarį Jūratė nukarpo peržiemojusių augalų antžeminę dalį, nes kai kuriuos jautresnius augalus rudenį palieka nenukarpytus – taip jie geriau žiemoja, mažiau nušąla.
Jeigu nespėja rudenį, tuomet daugiau darbų persikelia pavasariui. Kai tik išeina įšalas, pavasarį ūkininkė kasa augalų šaknis. Šį pavasarį, kol augalai dar nepradėję želti, kas paprastųjų kiaulpienių, didžiųjų dilgėlių šaknis, topinambus (bulvines saulėgrąžas).
Savo nedidelėje plantacijoje, kuri užima apie 1 ha, J.Rutkaukienė tarp peržiemojusių vaistažolinių augalų stebi, kad jau po truputį atsibunda ankstyvieji šalpusniai. Anot ūkininkės, ko gero, jų žiedai ir bus šiemet pirmieji augalai, kuriuos pradės rinkti.
„Jų nedaug auginame, nes tai nėra tokia labai jau populiari vaistažolė. Nuo seno žmonės vartojo šalpusnius, nes jie pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, lengvina atsikosėjimą. Sergant bronchitu ar net plaučių uždegimu galima gerti jų žiedų arbatą, tik reikia augalus rinkti švarioje aplinkoje“, – apie šalpusnius, kurie vieni pirmųjų pražysta Karpiejų kaimo ūkininkės laukuose, kalbėjo vaistažolių augintoja.
Ji vardijo, kad po šalpusnių pražysta vaistinės plautės, todėl ankstyvą pavasarį renka ir šių augalų žiedus. Pavasariui žengiant toliau, J.Rutkauskienė renka paprastųjų kiaulpienių žiedus bei jų lapus. Tarp gana anksti pražystančių Jūratė minėjo ir pavasarines raktažoles, šliaužiančiąsias tramažoles bei kitus jos ūkyje auginamus vaistinius augalus, kurių iš viso čia priskaičiuoja per 100 rūšių.
„Visiems, kas nori pradėti tokią veiklą, pirmiausia sakau, kad pats sunkiausias ir brangiausias darbas – augalų ravėjimas. Tai tik rankų darbas kauptuku, nes neturime šiuolaikinės technikos, kuri yra labai brangi. Sudėtingiausia ne pasodinti, surinkti ar džiovinti, o ravėti.“
„Gamta pabudo, kartu atsibudo ir daugiamečiai vaistiniai augalai. Netrukus pradėsime rinkti pirmuosius jų žiedus. Drėgmės užtenka, tereikia, kad atšiltų. Bet gamtoje negali daug spėlioti“, – sakė ūkininkė, paaiškinusi, kad jų ūkininkavimo kryptis – surinkti jų pačių ūkyje ekologiškai užaugintas vaistažoles, jas išdžiovinti ir paruošti savo produkciją. Tuo tarpu savaime augančių laukinės augmenijos vaistažolių jie nerenka.
Užsakymų dar laukia
Kai prieš maždaug 15 metų įkūrė vaistažolių ūkį, ūkio savininkei reikėjo įsipareigoti vaistažolėmis apsodinti apie 1 ha žemės. Tai, palyginus, nedidelis žemės plotas. Be vaistažolių, jie ekologiškai augina ir javus. Iš viso vaistažolės su javais pernai užėmė 8,5 ha žemės, šiemet planuoja plotą didinti iki 9,5 ha.
„Šiemet dar tvirtai nesame nusprendę, ką auginsime, ar bus kažko naujo. Kovas – metas, kai renkame užsakymus. Mes auginame ir retesnius vaistinius augalus. Jeigu jų nededame į savo gaminamus mišinukus, tai auginame pagal užsakymus. Pagal tai mes juos atitinkamai dauginame. Šis laikas būna preliminarių užsakymų surinkimo metas. Kai dabar tokia situacija, labai sunku kažką spėlioti. Mūsų ūkyje produkcijos daugiausia užsisako perdirbėjai – įmonės ar firmos, gamindamos savo produktus, panaudoja mūsų žaliavą ir maisto, ir kosmetikos pramonėje“, – kalbėjo ūkininkė.
Vaistažolių augintojos teigimu, ekonominė krizė irgi turi savo kainą. Vaistažolių auginimas yra žemės ūkio šaka, o žemės ūkio produkcijos savikaina, pasak Jūratės, priklauso nuo degalų, elektros kainos. Auginant vaistažoles daug darbų atliekama rankomis, bet naudojama ir žemės dirbimo technika, todėl reikia degalų. Jeigu savikaina kyla, neaišku, kiek brangs vaistažolės, ar žmonės sugebės jas įpirkti.
„Tiesiog gyvename toliau, vis tiek kažkiek vaistažolių užauginsime ir paruošime pardavimui. Šiandieną reikia džiaugtis, kad šalyje yra taika, o visa kita – kažkaip pragyvensime. Bet kiek visa ši nepalanki situacija turės įtakos mūsų klientams-gamybininkams, kurie perka žaliavą, niekas nežino. Ne su visais dar ir kalbėjausi. Aišku viena – kentėsime visi“, – sakė Karpiejų kaimo vaistažolių augintoja, vis dar planuojanti užsakymus.
Apimtys mažos
Beveik kasmet kai kuriuos augalus tenka atsėti, nes ne visi peržiemoja. Ūkio savininkės pastebėjimu, kartais žiema nebūna labai atšiauri, bet jeigu orai permainingi ir nebūna sniego patalo, tokios sąlygos augalams labai kenkia. Todėl Jūratė negali žinoti, kaip jos daugiamečiai augalai peržiemojo, kol šie nepradeda sprogti bei žaliuoti. Kitą kartą augalo šaknis pagraužia kenkėjai ir dėl to jis nukenčia. Ekologiniame ūkyje nenaudojami chemikalai, todėl kartais nepavyksta „susitarti“ su kenkėjais. Kai jau turi nuimtą produkciją džiovykloje, gali lengviau atsidusti, kad kažką išaugino.
Kai prieš maždaug 15 metų įkūrė vaistažolių ūkį, ūkio savininkei reikėjo įsipareigoti vaistažolėmis apsodinti apie 1 ha žemės. Be vaistažolių, jie ekologiškai augina ir javus. Iš viso vaistažolės su javais pernai užėmė 8,5 ha žemės, šiemet planuoja plotą didinti iki 9,5 ha.
Ūkis įsirengęs džiovyklą, sandėliavimo ir pakavimo patalpas. Per sezoną J.Rutkauskienės ūkyje sudžiovinama iki 500 kg įvairių vaistažolių, nes orientuojasi į kokybę. Jie nesilygiuoja į didelius ūkius, kurie mechanizuoja gamybą ir ruošia bei parduoda didelius kiekius. „Mes į didelius kiekius nesiorientuojame, o augalų įvairovė pas mus atsiranda dėl to, kad dirbame su keliomis vaistinėmis, kurios per sezoną paprašo kelių pakelių vieno ar kito įdomesnio augalo. Kad turėtume ką pasiūlyti, asortimentas taip ir išsiplečia“, – aiškino augintoja.
J.Rutkauskienės ūkio vaistažolių arbatos ženklinamos logotipu „Pagaminta Vilkaviškyje“. Taip jie palaiko savo krašto gamintojus, o produkciją siūlo ne tik mugėse, bet ir per elektroninę parduotuvę.
Sunkiausia nuravėti
Gražiose Gražiškių seniūnijos vietovėse vaistažolėms augti palanku. Prie Rutkauskų sodybos turimuose 3 ha žemės įkurta vaistažolių augimvietė. Kraštuose žaliuoja javai, o viduryje – vaistažolės. Arti augimvietės telkšo tvenkinys, gelbstintis sausros laikotarpiu, kai tenka laistyti augalus. Laisto daugiausia vasarą, bet ir pavasarį tenka gelbėti naujai pasodintus augalėlius, kol jie prisitaiko prie naujų sąlygų, nes, Jūratės pastebėjimu, klimatinės sąlygos Pietų Lietuvoje darosi panašios į Čekijos.
„Pavasario pradžioje dar būna šalta, o paskui labai staigiai atšyla, tai turi labai skubėti susodinti mažus daigelius ar suberti sėklas, nes gana greitai užeina karščiai. Augaliukai iki to laiko dar turi sutvirtėti. Per tiek metų mes visko jau matę“, – pasakojo ji.
Augalams parenka vietą pagal jų pomėgius: žemesnėse vietose sodina drėgmę mėgstančius augalus, prie molio – daugiau tuos, kurie mėgsta sunkesnę, bet derlingą žemę. Taip ir atitaiko, nes viename plote yra trijų rūšių skirtinga žemė. Tai, anot ūkininkės, labai gerai, nes, pavyzdžiui, palemonus, valerijonus buvo apsėmę, bet jie patenkinti auga. Kiti augalai tokiomis sąlygomis tiesiog sunyktų, todėl turi labai atidžiai stebėti, kur kokia vieta kuriam tinka.
Gražiškių vietovės pasižymi labai dideliu kiekiu akmenų, bet Rutkauskų žemės sklype, kuriame auginamos vaistažolės, jų tiek daug nėra, tad vaistažolės prie esamų sąlygų prisitaikė. Prieš keletą metų J.Rutkauskienės lauke dominavo medetkos, bet pernai jų plotą smarkiai sumažino. Kas pirmaujančias pozicijas užims šiemet, augintoja dar tik svarsto. Pati ūkininkė į traktorių nesėda, bet kauptukas nuolat jos rankose, nes tenka ravėti.
„Visiems, kas nori pradėti tokią veiklą, pirmiausia sakau, kad pats sunkiausias ir brangiausias darbas – augalų ravėjimas. Tai tik rankų darbas kauptuku, nes neturime šiuolaikinės technikos, kuri yra labai brangi. Sudėtingiausia ne pasodinti, surinkti ar džiovinti, o ravėti. Būna nemenkas iššūkis, kai reikia mažą augalėlį surasti žolėse ir jį išsaugoti. Tarpuvagius frezuojame, bet ties augalais tikrai būna ką veikti“, – patirtimi dalijosi Vilkaviškio rajono ūkininkė.
Dailininkė tapo ūkininke
Įkurti „Žolynų oazę“ Jūratę, kuri dirba dailininke muziejuje, paskatino gyvenimiška situacija. Kai jos mama turėjo sveikatos problemų, o naujagimiui sūnui prasidėjo vaikiškos peršalimo ligos, idėja gimė ieškant alternatyvaus gydymo būdo, kaip jiems pagelbėti nenaudojant cheminių vaistų. Taip savaime išsirutuliojo nauja veiklos kryptis ir dabar ūkininkavimas bei darbas muziejuje vienas kitam netrukdo. Meniškos prigimties moteris pastebi, kad ir daugiau menininkų linksta prie vaistažolininkystės.
Pailsėti nuo ūkio darbų pavyksta žiemos periodu, kai spalio pabaigoje užbaigia vaistažolių džiovinimo sezoną. Dar paruošia augalus žiemai – vienus pridengia, kitus nukerpa, priklauso, koks pasitaiko ruduo, ir ima atostogas.
Ūkio savininkės žmonės teiraujasi, ar vaistažolių auginimas atsiperka. J.Rutkauskienės teigimu, kai patys perdirba, tada ir produkcijos kaina tampa palanki augintojui, nes jeigu dirbtų ir net savikainos pajamos nepadengtų, toks ūkis neturėtų perspektyvos.